Garsėjantis riksmo aidas užpildo net ir mažiausią akmeninės salės plyšelį. Basomis pėdomis šildomi akmenys sudreba iš baimės. Stebėdami grakščiai plazdenančios, vaivorykštės spalvomis išmargintos medžiagos skiautės kelionę, sumišę žvilgsniai nukrypsta į akmeninę pakylą. Saulės energijos įkrautas kūnas. Temidė. Vienoje svarstyklių pusėje – baltumą vis dar bandantys išsaugoti sparnai, kitoje – bevardžiu padaru virtęs sparnų savininkas. Ilgai nuo pasaulio slėptos akys atsimerkė. Rožiniai barbės rūbai ir ironija dvelkiantis žvilgsnis. Akis dengęs raištis tarsi raudonas kilimas viniodamasis pabeldžia į medines duris. Nieko neklausinėdamos tarsi šokdamos dar neparašytą baletą, paeiliui atsidaro penkios durų skląstys. Basos pėdos atsargiai paliečia ką tik žaliuoti pradėjusią žolę. Rankose laikomi akmeniniai sparnai kažkodėl vis dar spindi. Vaivorykščių mergaitė vėl šypsosi. Tik siela liko salėj.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą