Drebančios rankos liečia širdį, kai šilkiniu siūlu surištos akimirkos dalinasi jausmu. Vaiskus dangaus mėlis akies krašteliu stebi iš po tirpstančio sniego besistiebiančių žibučių pirmuosius debiutus. Miško takeliu keliauja šiluma. Ne, tai ne saulė. Ji jau penkios valandos ridinėjasi melsvo šilko pataluose. Tai ir ne ugnis, kuri vis dar švelniai šildo ant krosnies miegančio ūkininko sprandą. Puškuojančio ežiuko mažomis pėdutėmis keliauja Pavasaris.
Pagaliau. Taip jau visatoje sutverta, kad lede užšalęs vanduo pamažu atgyja sruvenančio upelio versmėje, o ištvermingųjų sniegenų grožį užgožia ką tik parskridusio vyturio giesmė. Tobula gamtos dinamika. In ir Jan. Diena ir naktis. Tik Žmogaus patirtis, apgaulingai reikalaujanti pastovumo, bergždžiai bando prisirakinti prie dabarties - lediniai rakteliai ištirpo iš kart po to, kai atrakino auksabalsio pavasario šauklio narvelį, o miške drąsiai pasigirdo vyturio giesmė: "Nes tik viską palikę praeity galime judėti į priekį".
Klausydamasis nuostabios melodijos į miestą ateina Pavasaris...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą