Trys pavargusios natos sukaupusios paskutines jėgas vis dar šokinėja po penklinę, nors jaunasis Mocartas jau seniai uždarė pianino dangtį. Kambaryje tuščia. Vienintelis kažkada čia egzistavusios mūzos įrodymas - popieriuje palikti rašaluotų pirštų antspaudai. Al niente. Čaižaus metalinio žvangesio įkvėptos sunkiai sugirgžda šimtametės durys. Vėjo raginami tyliai subanguoja marmurinių grindų apklotu tapę balto popieriaus takai. Pieno putos lydimas į kambarį įžengia Žmogus. Crescendo. Sutrūkinėjusios sienos tinkas nebesupranta ar kristi ant žemės, ar laukti kol sušalusios rankos jį sušildys rožiniais potėpiais. Bet jaunasis Mocartas jau nupiešė penketą vienas kitą dengiančių elektros laidų, o ant jų patupdė keletą dešimčių sniegenų. Inizio. Juoda – balta, juoda balta balta... ir trys jėgas atgavusios natos, tarsi šešėliai mėgdžiodamos rožinę klavišų harmoniją, pasklinda kambaryje. Per farvi sentire il mio amore.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą