Pro langą braunasi ką tik patekėjusios pilnaties spinduliai, šviesu kaip dieną, tačiau už lango naktis. Norėdama ištaisyti šį gamtos nesusipratimą bandau įjungti Edisono išradimą ir pasinaudoti kryptingai laidu judančių dalelių teikiamais privalumais, kurie jau daug metų žmonėms padeda atskirti dieną nuo nakties. Ir dar labiau pasimetu supratusi, jog dingo elektra. Negana to, telefonas įkyriai primena, jog geidžia vėl pajausti elektronų skonį. O aš tik pasyviai stebiu, kaip jis atiduoda paskutines jėgas kovodamas už vietą po saulę ir garsiai ištariu "Lemties nepakeisi - chaosas tik prasideda". Dar 2 minutės ir jis galutinai išsikrauna.
Kambaryje absoliuti tyla, tačiau mano galvoje vis dar girdisi jo skambėjimas. Keista kaip tam tikra informacija nejučiomis įsibrauna į mūsų smegenis ir pradeda savo parazitavimo ciklą. Kuo labiau bandai ją pamiršti, tuo giliau ji skverbiasi į tavo esybę. Prasideda kova su laiku. Ir aplinka. Ir savimi. Kol galiausiai supranti, jog nugalėtojas gali būti tik vienas. Tačiau ar reikia nugalėti? Jei taip, tai kas yra tas nematomas priešas?
Pažvelgiu į mėnulį - ramybe dvelkiantį gamtos darinį, sukeliantį didžiausius žemės kataklizmus. Kažkur skaičiau, jog per pilnatį padaugėja nusikaltimų, kuriuos įvykdo netikėtai sveiką nuovoką praradę žmonės. Kažkur skaičiau ir tai, kad mūsų likumus valdo chaosas, kuris neskirsto žmonių į nugalėtojus ir pralaimėtojus, kuris duoda ir atima, kuriam mūsų gyvenimai yra tik dar viena šachmatų partija. O žinot ko niekada nesupratau, kodėl mato smaigalyje dažniausiai būna baltųjų karalienė ir juodųjų karalius. Aš daug ko nesuprantu, tačiau žinau, jog aš ne viena tokia. Galiausiai koks skirtumas kuri figūra matuoja, vistiek chaoso valdovas viską sutvarkys savaip!
Paolo Coelho parašė šimtus puslapių apie tai, kaip "Nugalėtojas lieka vienas". Gaila, kad knygos "Kaip elgtis chaoso akivaizdoje" dar niekas neparašė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą