Nematomas frontas, nematomos
sielos, pamiršti žmonės, pavargę veidai. Vaizdas, kurį nuolatos piešia visagalė
televizija; vizija, kurią nepaliaujamai kartoja gyvenime paskendę žmonės. Bet
mes pamirštame... Pamirštame, jog gyvename laisvi, jog turime jaustis laimingi. Šiais apmąstymais nusprendžiau pasidalinti pažiūrėjusi Vinco Sruoginio ir Jono Ohmano filmą „Nematomas frontas“.
Jeigu dar jo nematėte, labai rekomenduoju tai daryti.
O aš vis dar sėdžiu tyloje ir
mąstau apie partizano Juozo Lukšos parašytus žodžius apie tai, jog gyvenime
būna taip mažai tikros laimės akimirkų, jog turėtume nepamiršti jose gyventi. Ir
nejučiomis suprantu, jog neužtenka kalbėti, reikia imti ir džiaugtis: šia
savaite, šia diena, šia sekunde, šia akimirka. Ir jeigu kažkas bando tave sustabdyti
– sustok, viską apgalvok ir jeigu vis dar manai jog verta – nesustok, šypsokis
ir skleisk gėrį ir džiaugsmą aplink.
Nes tu gali! Nes aš galiu! Nes mes laisvi!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą