Medžio namelio kristalizuoti stiklai gaudė saulės spinduliais virtusius šviesos prisilietimus. Staliaus energijos pripildytas medinis gultas džiaugėsi laikinai jo kūną papuošusia tatuiruote. Klausydamasis genio snapu grojančio patefono garsų, kampe stovintis veidrodis bandė nufotografuoti kiekvieną bundančio ryto akimirką. Ir netikėtai susierzino, kai akyse pradėjo lietis vaizdas.
„Kur aš? “ – sušuko Alisa.
Tą pačią akimirką jai ant galvos nukrito raudonas, kaip kraujas, obuolys. Neišlaikiusi lygsvaros šviesiaplaukė trinktelėjo į kamieną ir išgąsdino nuo ankstyvo ryto dirbantį miško sanitarą. Kai atsimerkė, jos skaisčiai mėlynose akyse atsispindėjo sausros gairinamos žolės laukai. Žolė buvo tokia aukšta, kad įvertinusi situaciją mergina nusprendė, jog šienpjovys atostogauja arba pamiršo, kad šitas slėnis apskritai egzistuoja.
„Rožės žydi kruopščiai prižiūrimos žmogaus, ramunės – savaime“ – garsiai ištarė Alisa. Ir pridūrė: „Rožės turi spyglius, ramunės – laukinį, bet svaiginančiai mielą paprastumą“.
Atsargiai mindama taką, ji vieną po kitos skynė ramunes ir rišo į spalvingai baltą gėlių grandinę. Papuošusi galvą mergina dar kartą apsižvalgė. Kiekvieną akimirką dykuma vis sparčiau virstanti pieva ją išgąsdino. Aplinkui nesimatė nei kelio, nei takelio, ir tuo labiau nė vienos transporto priemonės.
„Kaip aš čia atsidūriau?“ nelaukdama, kol vienišame medyje dirbantis paukštis atsakys, ji sušuko:
„Ar čia yra kas nors?! “
Išgirdęs keistai skambančią garsų sintezę veidrodis sukluso. Nujausdamas, jog pagaliau galės įamžinti portretą, kurį įsivaizdavo nuo to laiko, kai Mažasis princas jį čia pastatė, veidrodis įsitempęs laukė.
Jau gerą valandą Alisa gulėjo ant žolės bandydama prisiminti, kaip bėgdama nuo pilkų šešėlių ji čia atsirado. Atmintyje iškylantys vaizdiniai niekaip nesiklijavo į normalų prisiminimą. Žaisdama nesibaigiantį sąmonės žaidimą ji išgirdo tylų liepsnos spragtelėjimą. Tiksliai toje vietoje, kur saulės spindulys, paglostęs veidrodžio paviršių atsimušė į žemę, užsidegė sudžiuvusios gėlės.
Alisa žinojo, jog ugnis vienintelis gamtos elementas, kuris natūraliai neatsiranda. Ją reikia sužadinti. Taip pat ji žinojo, kad įsikarščiavusi geltonai melsva liepsnelė gali virsti aitriai raudonais ugnies liežuviais, kurių neįmanoma sunaikinti nei žodžiais, nei maldavimais. Kartais net ir šaltas kaip ledas vanduo to nepajėgia padaryti.
Pamiršusi kankinančias mintis, šviesiaplaukė akimis bėgiojo po pievą ieškodama bent mažiausio vandenilio ir deguonies susijungimo pėdsako. Toli horizonte ji matė vienišą beržą, kurio syvais galėtų užgesinti vis giliau kvėpuoti pradedančią liepsną. Bet... kol ji iki jo nueitų ir grįžtų, džiūstanti žolė virstų anglies juodumo dirvonu ir tada visos prisiminimų detalės, kurios vizijų pavidalu kiekvieną pusvalandį ją aplanko, dingtų kartu su ramunių lauku. O kaip tada ji grįžtų namo?
Alisa žinojo, jog ugnis vienintelis gamtos elementas, kuris natūraliai neatsiranda. Ją reikia sužadinti. Taip pat ji žinojo, kad įsikarščiavusi geltonai melsva liepsnelė gali virsti aitriai raudonais ugnies liežuviais, kurių neįmanoma sunaikinti nei žodžiais, nei maldavimais. Kartais net ir šaltas kaip ledas vanduo to nepajėgia padaryti.
Pamiršusi kankinančias mintis, šviesiaplaukė akimis bėgiojo po pievą ieškodama bent mažiausio vandenilio ir deguonies susijungimo pėdsako. Toli horizonte ji matė vienišą beržą, kurio syvais galėtų užgesinti vis giliau kvėpuoti pradedančią liepsną. Bet... kol ji iki jo nueitų ir grįžtų, džiūstanti žolė virstų anglies juodumo dirvonu ir tada visos prisiminimų detalės, kurios vizijų pavidalu kiekvieną pusvalandį ją aplanko, dingtų kartu su ramunių lauku. O kaip tada ji grįžtų namo?
Veidrodis vis nekantriau laukė susiliejimo su nauja esybe. „Greičiau, greičiau“ – jo kruopščiai poliruotame paviršiuje vis aiškiau matėsi naujos patirties užuomazgos – vijoklinėmis kopėčiomis prie jo artinosi vienplaukė mergaitė. Rankose ji nešėsi žaliąjį švarką, kurio paslaptį gali įminti tik tas, kuris jau anksčiau neramiai klaidžiojo ramunių lauke.
„Ar čia yra kas nors?“ – dar kartą sušuko Alisa vos tik peržengusį medžio namelio slenkstį.
Aplink girdėjosi tik kurtinama tyla. Ji apsižvalgė – ant stalo gulėjo seniai nepaliestos šventosios duonos likučiai. „Šis maistas tik išrinktiesiems“ – pagalvojo Alisa ir tą pačią akimirką šalia lėkštės pamatė vos švytintį keistos formos ženklą. Tokį simbolį ji jau buvo mačiusi.... žemėlapyje... nupieštame ant švarko. Staigiu judesiu ji atsisuko norėdama patikrinti savo prisiminimus, bet žaliasis rūbas buvo dingęs.
„Ką dabar daryti?“ Švarke išdegintas žemėlapis buvo vienintelė galimybė jai grįžti į realybę. „Kur jis dingo?“
Aplink girdėjosi tik kurtinama tyla. Ji apsižvalgė – ant stalo gulėjo seniai nepaliestos šventosios duonos likučiai. „Šis maistas tik išrinktiesiems“ – pagalvojo Alisa ir tą pačią akimirką šalia lėkštės pamatė vos švytintį keistos formos ženklą. Tokį simbolį ji jau buvo mačiusi.... žemėlapyje... nupieštame ant švarko. Staigiu judesiu ji atsisuko norėdama patikrinti savo prisiminimus, bet žaliasis rūbas buvo dingęs.
„Ką dabar daryti?“ Švarke išdegintas žemėlapis buvo vienintelė galimybė jai grįžti į realybę. „Kur jis dingo?“
Netikėtai Alisa prisiminė, kaip močiutė jai pasakojo, jog veidrodžiai pasižymi mistinėmis savybėmis – jie moka ne tik atspindėti, bet ir sugerti energiją bei įsidėmėti visų žiūrėjusių į jį atvaizdus. Mergaitė buvo girdėjusi ir mitą apie tai, kad veidrodžius žmonijai padovanojęs šėtonas, kuris žinojo, jog vienatvė išveda žmogų į tyrumo ir doros kelią, o nuolatinis dialogas su savimi gimdo abejones, susidvejinimą, veidmainystes. Ji pažvelgė į veidrodį. Nepaaiškinama jėga ją tiesiog traukte traukė prieiti arčiau. Sukaupusi paskutinius valios trupinius mergaitė pagriebė nuo stalo šventosios duonos likučius ir žengė pro įmantriai graviruotus ąžuolinius veidrodžio rėmus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą