Gal jau laikas sakyti STOP žmonių skirstymui pagal politines ideologijas

Atėjus vadinamajai Vandenio erai pati aplinka verčia mus keisti požiūrį - požiūrį į save, į kitus, į prilipdytas etikėtes ir galiausiai požiūrį į žmogiškumą. Gal jau laikas baigti kovoti dėl įtakos, kuri iš esmės problemos nesprendžia, o yra tik dar viena žaidybinė situacija  suteikianti žmonėms galimybę manipuliuoti kitais ir pasijusti svarbesniais už kitus.

Vis dar nesupratote apie ką aš? Apie jaunus Lietuvos lyderius, kurie formuoja naująją visuomenę ir nuo kurios veiksmų priklausys, ar  liksime įstrigę laike ir kovosime netgi tada, kai nėra dėl ko kovoti. O gal galiausiai laikas atsigręžti į Žmogų  - kaip į laisvą asmenybę,  kaip į visuomenėje gyvenantį Dievo kūrinį ir tradicijų saugotoją?

Trukai vos 1 min perskaityti šį paskutinį sakinį ir dabar jau trečią minutę nerimsti galvodamas, kurią politinę pusę palaikau: dešinę, kairę, centrą. Jau turi atsakymą?

Pažvelkime į situaciją filosofiškai. Norint nupiešti paveikslą man reikia: idėjos, popieriaus lapo, dažų, teptukų ir dviejų rankų. Siekdama  išvengti dviprasmiškų interpretacijų detalizuosiu šių elementų svarbą kūrybos procese.  

Bet kokiam kūriniui sukurti man reikia 2 rankų, kurios abi yra vienodai svarbios ir  kurių savo noru atsisakyti nė vienas nesutiktų. Rankų, kurios laikydamos kitas rankas gali kalnus nuversti (prisiminkime Baltijos kelio istoriją). Rankų, kurių paspaudimo galią supranta net ir  galingiausių valstybių vadovai!
Kadangi turiu abi rankas, tai turiu galimybę pereiti prie darbų. Taigi keliauju į parduotuvę pirkti popieriaus, dažų ir teptukų. Gyvenant rinkos visuomenėje turi nevaržomą galimybę įsigyti bet kokio formato lapą, bet kokio dydžio teptukus ir laisvai pasirinkti keletą iš šimtų  skirtingų atspalvių dažų buteliukų - pigesnių ir brangesnių (bet tai jau kita tema).
Ir štai, prieš mano akis guli visos reikalingos priemonės (netgi molbertą įsigijau), rankos neramiai laiko teptuką. Ir viskas. Baltas  popieriaus lapas abejingai žiūrėdamas į mane laukia pabučiavimo dažais, o aš sustingusi galvoju apie tai, koks kūrinys šią akimirką yra reikalingas visuomenei. Koks vaizdas suvirpintų slapčiausią žmogaus sieloje besislapstančią stygą. Ir suprantu - nežinau!

Aristoteliškai pripažinusi savo silpnybę, pasiimu vyno taurę ir einu pasiklausti tų, kas žino. Turiu puikią galimybę - aplink mane dabar apie šimtas žmonių, kai kuriuos iš jų matau pirmą kartą. Įveikiu prigimtinį drovumą ir išeinu į misiją: bent minutę pabendrauti su kiekvienu, pasakyti labas, nusišypsoti, pakalbėti apie tai kas šiems jauniems lyderiams iš tikrųjų rūpi! Eureka. Priešingai negu tikėtąsi, jie nekalba apie seimo priimtus sprendimus, jie nekalba apie finansinius mechanizmus ir pan. Jie tikalba apie asmeninę savijautą, paprastus gyvenimo malonumus, nuostabų Druskininkų  orą ir parke augančius medžius. Jie tiesiog bendrauja! Ištuštinu paskutinius vyno lašus taurėje, pakalbu su dar viena įdomia asmenybe ir garsiai ištariu: "MISSION accomplished" .

Užmiegu. O popieriaus lape man šypsosi sparnuota frazė: MES VISI SKIRTINGI, MES VISI VIENODI.  

PS.  Ar piešime meno kurinius, ar vis dar svarstysime, kuria ranka paimti teptuką?