Vaidilutė

Kūryba – taris aukuro ugnyje paaukota vaidilutė. Ji nebyli, kantri, stabili..., bet vistiek baili. Ji sudega laužo ugnyje, bet po to pakyla tarsi feniksas iš pelenų. Tik viskas būna daug sunkiau kai pelenai išbarstyti nepasitikėjimo oazėje – ir nors tu vis dar tikies, kažkur žalio lauko viduryje sužydėjusios ramunės tau tyliai kartoja: augti – neaugti; tikėti – pamiršti. Ir visiškai neaišku kuris lapelis nukris paskutinis. Kūryba - niekada nemiršta.... o gal...?

Sidabrinėms vinims dar kartą susmingus į palaidotą karstą
Laiko rodyklės dar kartą nusprendė gyvent ar tikėt.
Angelo rankos nusvyra pamačiusios prarastą laiką
Sunku. Bet visi mes bijome dar kartą suklyst.

Sutraukto laiko laukiniam narve
Sulaužytų rankų išskaptuotam akmenyje
Pamirštas tikslas...
Ir viena vienintelė Nežinia...