Be žodžių, su degančia viltimi, drebančiom rankom ir virpančia širdim... Saulės šypsnio pagrobti, vėjo sruogom apgaubti du nykštukai dalinasi pusnimi. Ir visišai nesvarbu, jog raudonų kepurėlių burbulai praeiviams primena gražuolės musmirės rudeninį makiažą, o jas matydamos aukštaūgės eglės praranda budrumą ir vis dar svetingai pasitinka grybautojus... Ir visiškai nesvarbu, jog kalėdų senelis jau kurį laiką ieško kažkur dingusio Rudolfo, o šis vis dar bando prakalbinti baltataškę svajoklę.. Ir galiausiai visiškai nesvarbu, jog jaukiame žaislų fabrike netyčia užmigę nykštukai dar nepagamino 5000 dovanėlių... Svarbiausia tai, jog girdėdamas tylią snaigių melodiją raudonnosis elniukas nepamiršta SVAJOTI ...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą