Antžmogis

Virtęs Antžmogiu sielos kanjonas
Nebeieško kelių i Dangišką rojų.
Prisigėręs ramios patirties,
Kūnas prašo jam leist sužvėrėt
Ir suglebus ant Angelo rankų
Pamatyti kaip griūna kalėjimo vartai,
Saugoję baimę gyventi.

Ir vis dėl to Nytsche buvo teisus,
Žmogui reikia apsiauti antžmogio batus.
Ir sumindyt standartų gaires,
Tėvų išbarstytas vaikystės take..

Ir vis dėl to aš TIK žmogus...
Sielos vandeniu graužiantis žemės luitus.