Vienišoje, visų užmirštoje planetoje, augo didžiulis baobabas. Jo šakose rožės spygliuku, mažasis princas raižė laimėtų ir pralaimėtų partijų kiekį. Lengvai džiūgaudamas šviesiapalaukis atidžiai stebėjo tolstančią širdžių karalienę. Aplink buvo taip ramu, jog girdėjosi krentančių snaigių daina. Tik staiga medžio kamienu užliuoksėjo baltasis triušis. Jis buvo su skrybele ir skeptru, ir apsnigto baobabo fone atrode kaip dar vienas karalienės tarnas. Mažasis princas išsigandęs, jog karalienė persigalvojo ir vis tik sumastė jam nukirsti galvą, kuo greičiau įlindo į netoliese buvusią drevę.
per daug abstrakciju, kiekvienas naujas sakinys vis nauja ideja. i niekur kreipiama mintis. skaitant turi buti nesudetinga speti tolesnius sakinius, cia neimanoma. bet aisku bandyti sveika
AtsakytiPanaikinti