"..iš visų žmogaus išrastų naikinimo įrankių baisiausias ir galingiausias yra žodis. Durklai ir ietys palieka kraujo pėdsakus, strėles galima pastebėti iš tolo. Nuodai susekami, ir tada jų galima išvengti. Tik žodis naikina nepalikdamas pėdsakų" P.CoFizinis kūnas tik materija nematerialioje visatoje. Kaskart, kai mintimis kalbuosi su tavimi, Dievų kalnu riedančios sniego gniūštės kalno papėdėje suformuoja žmogiškojo pavidalo sniego stebuklą. Jis šaukia, jis prašo, jis myli ir tirpsta. Bet niekas jo negirdi! Arba vaikščiodami apledijusiu takeliu, jie apsimeta, kad negirdi... Juk tada gali kalbėti, kalbėtis, kalbėti.. Padėkoti saulei už tai, kad šiandien pakilo, įamžinti debesų grožį, tam kad niūrią žiemos dieną sėdėdamas namuose draugams galėtum pasakoti apie nuostabiąją pokalbių salą ir žinoma tam, kad ramybės drumstėjams sušnibždėtum: "Atsargiai, tai ką šneki, yra tai ko tu nori, tai ko tu nori, yra tai kas tu esi, o tai kas tu esi - ... ESI TU. Kalbėk. Kalbėk nors ir negirdi niekas. Kalbėk, nes žodžiai tyliai virsta atvira tiesa...
(to be continued)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą